Motinystė neturi būti traktuojama kaip draudiminis įvykis

0
14
Artūras Melianas, socialinių reikalų ekspertas, siūlo motinystę laikyti ne draudiminiu įvykiu.
Artūras Melianas, socialinių reikalų ekspertas, siūlo motinystę laikyti ne draudiminiu įvykiu.

„Kodėl nutylima, kad Lietuvoje galiojanti ir valdančiųjų taip liaupsinama neva dosni ir į šeimą orientuota išmokų tėvams, auginantiems vaikus iki 1–2 metų, sistema, varžo vieną esminių žmogaus teisių – teisę į saviraišką per darbą ir verslą?“ – klausia Artūras Melianas, socialinių reikalų ekspertas.

Neseniai turėjau garbės stebėti vaikus auginančių verslininkių ir Seimo narių diskusiją, kurių ciklą ėmėsi rengti portalas verslimama.lt Vienoje barikadų pusėje mačiau moteris, labai koncentruotai ir aiškiai įvardijančias motinystės, darbo ir verslo derinimo problemas, kurių ypač daug kyla auginant ikidarželinio amžiaus vaikus, o kitoje – arogantišką tautos išrinktųjų požiūrį.

Toks tūlas parlamentaras, įsitaisęs salės gale, iš pradžių netgi bandė įsakmiu tonu įrodinėti, esą atėjusios verslininkės šneka nesąmones, esantieji valdžioje viską geriau mato ir žino, o „Sodros“, dėl kurios sistemos ir veikimo kultūros kilo daugiausiai diskusijų, apskritai pajudinti negalima, nes tada viskas bus labai blogai. Ar ne tada pasijuntama pusdieviais, kai atitrūkstama nuo realybės? O ypač – nuo lietuviškos gyvenimo realybės, kurioje žmonės dabar baudžiami už tai, kad bando sąžiningai užsidirbti ir suderinti tai su motinyste.

Kelias turėtų būti vaiko pinigai

Kodėl Lietuvoje vertėtų nustoti traktuoti motinystę kaip draudiminį įvykį? Nes susilaukusi vaiko moteris nepraranda gebėjimų generuoti pajamas, tik susiduria su pasikeitusio gyvenimo ritmo iššūkiais. Kaip rodo verslininkių istorijos, veiklios ir disciplinuotos Lietuvos moterys, jaučiančios stiprų šeimos palaikymą, sugeba susitvarkyti ir su šiais laikinais darbinės veiklos nepatogumais.

Mūsų šalyje pasirinktas kelias susieti vaiko auginimą su socialine draudimo išmoka, ko gero, nėra visiškai korektiškas ir sukelia visuomenėje nereikalingų įtampų bei susipriešinimo. Daugelyje kitų valstybių, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, vaiko auginimui skirti pinigai šeimą pasiekia ne per socialinio draudimo sistemą, o per išmoką vaikui. Ir tai teisinga, nes vaiko gimimas ir auginimas turi būti iš esmės remiamas valstybės, ypač esant dabartinei Lietuvos demografinei padėčiai. Juk nėštumas ir gimdymas, motinystė ir tėvystė nėra nei liga, nei trauma ar negalia, dėl kurių žmonės praranda galimybes užsidirbti pajamų. Galų gale, yra įžeidu, kai motinystė prilyginama draudiminiam įvykiui.

Ilgalaikėje perspektyvoje vaikų auginimas neša didelę ekonominę naudą valstybei: vaikai yra būsimieji BVP kūrėjai. Ir dar klausimas, kas ilgainiui to BVP sukuria daugiau: ar vaikų apsisprendusi neturėti moteris, ar mama, kuri išaugina 2–3 vaikus. Todėl turint omenyje tragišką gimstamumo ir jaunų žmonių emigracijos iš Lietuvos situaciją, reikėtų rimtai svarstyti ženklią paramą šeimoms, susilaukusioms vaikų.

Lenkai moka po 500 zlotų

Kaip pranešė portalas delfi.lt, šių metų pradžioje Lenkijos Seimas žengė ryžtingą žingsnį ir 20 eurų tesiekusias mėnesio išmokas vaikui padidino iki 500 zlotų (115 eurų) už kiekvieną antrą ir paskesnį vaiką, jei vidutiniškai vienam šeimos nariui per mėnesį tenkančios pajamos sudaro ne daugiau kaip 180 eurų.

Panašių siūlymų pasigirsta ir Lietuvoje. Ar mūsų šalyje vaiko pinigai turėtų būti tokio pat dosnumo? Reikia sėsti ir gerai paskaičiuoti. Kad nebūtų staigaus šuolio ir neigiamo poveikio valstybės biudžetui, trumpuoju laikotarpiu vertėtų palikti dalį draudiminės išmokos, susietos su buvusiomis iki gimdymo draudžiamosiomis pajamomis. Toks dvinaris modelis galėtų egzistuoti kurį laiką; vėliau būtų visiškai pereita prie vadinamųjų vaiko pinigų, kurių tikslas – nepriklausomai nuo buvusio mokslo, darbo ir pan. suteikti visoms mamoms vienodas sąlygas auginti ir ugdyti savo vaikus.

Dabar žinomos absurdiškos situacijos, kai pagimdžiusi jokio darbo stažo ir draudžiamųjų pajamų neturinti studentė, už gaunamą kuklią socialinę išmoką sunkiai patenkina net kasdienius poreikius ir patenka į socialinę atskirtį, gerokai apsunkinančią tos šeimos ateitį. Koks pasirenkamas kelias? Teisingai, dažniausiai – emigruoti. Ne ką geresnė situacija mamų, vykdančių individualią veiklą pagal pažymą. O juk kiekvienas vaikas, jei jis svarbus ne tik šeimai, bet ir valstybei, turėtų gauti vienodą išmoką, nepriklausomai nuo to, kokias draudžiamąsias pajamas iki jo gimimo gavo tėvai.

Kitas svarbus vaiko pinigų modelio aspektas – vaiko pinigų mokėjimas, ypač, jei jie būtų mokami nepriklausomai nuo šeimos turtinės padėties, atrištų veikliems tėvams rankas legaliai imtis papildomos veiklos ne pilna darbo dieną. Tokia tvarka užtikrintų, kad mama arba tėtis nesėdėtų namie vien dėl to, kad gauna iš „Sodros“ pinigų ir, bijodami juos prarasti, vengia užsidirbti papildomai oficialiai. Tai ypatingais svarbu, siekiant neprarasti darbinių įgūdžių.

Minėtosios diskusijos Seime metu iš socialinių verslininkių teko išgirįsti ne vieną kuriozinę situaciją, kai epizodiškai dalyvaujantys nevyriausybinėje veikloje, tarkime, pardavę labdaros akcijos metu išvirtos uogienės stiklainį, socialiai remtini žmonės susilaukia valstybės sankcijų ir nukenčia finansiškai. Ar valstybinės institucijos nebeturi rimtesnių darbų, tik gaudyti tokius „nelegalus“?

Visuomenės ir valstybės užduotis – sudaryti sąlygas piliečiams tinkamai atskleisti ir vystyti turimus gebėjimus, nes juk tokia ir yra žmogaus gyvenimo esmė. O Lietuvoje, kur gimstamumas toks mažas, kad po 20 metų nebeturėsime dirbančių ir mokesčius mokančių žmonių, verslumą ir motinystę ar tėvystę derinti ir skatinti tiesiog privaloma.