Emocinę žmogaus būklę matuojančios technologinės sistemos visuomenei kelia nuostabą, tačiau psichoterapeutai ne pirmus metus laukia, kol jas bus galima panaudoti praktikoje. Tikiu, kad prieš keletą dienų pristatytas „jausmomačio“ projektas galėtų prisidėti prie psichologinių problemų sprendimo – leistų objektyvizuoti iki šiol interpretacijoms atvirą psichologijos sritį bei padėti specialistams geriau suprasti savo pacientus.
Kalbama, kad „jausmomatis“, stebėdamas emocijas, padės sumažinti savižudybių skaičių, alkoholizmą ar emigraciją. Aš nemanau, kad prietaisas gali pats savaime išspręsti visas šias problemas. Tačiau tokia sistema, matuojanti emocijas, padėtų objektyvizuoti psichologinę diagnostiką, geriau suprasti šių problemų šaknis ir prisidėti prie kompleksinio jų sprendimo.
Kai klausiame žmogaus, kaip jis jaučiasi, dažniausiai girdime vieno žodžio atsakymus – normaliai, blogai, gerai. Tai nieko nepasako. Jei galėtume įvertinti jo realią emocinę būseną, lygiai taip pat, kaip, pavyzdžiui, matuoti temperatūrą, tada turėtume objektyvius rodiklius, kuriuos būtų galima lyginti. Ir jeigu esant aukštai temperatūrai žinome, kaip sumažinti karščiavimą, taip ir čia – galima būtų žinoti, kaip padėti vienokioje ar kitokioje situacijoje esančiam asmeniui.
Tie, kurie kreipiasi pagalbos į psichologus ir psichoterapeutus, dažniausiai kreipiasi dėl to, kad jiems kyla daug neaiškumų. Pavyzdžiui, santykiuose – kas vyksta su kitu žmogumi, kodėl jis taip elgiasi. Yra ir tokių žmonių, kurie nelabai supranta, kas vyksta su jais pačiais. Jie jaučia fiziologinį diskomfortą, už kurio slypi kažkokia emocija, tačiau kokia – negali pasakyti. Ir tada psichoterapeutas tampa pagalbininku, priverstu atspindėti besikreipiančio žmogaus jausmus.
Tačiau problema yra ta, kad psichoterapeutai turi tik vos kelias priemones – klausimynus ir testus. Jie yra apytiksliai ir remiasi tuo, ką parašo pacientas.
Įvairūs spalvų, kortelių, istorijų testai – jie interpretuojami. Kažkas interpretuoja, kad žalia spalva rodo jūsų įsitempimą, o raudona – siekį dominuoti, bet tai labai subjektyvu. Gal iš tiesų jums raudona spalva tiesiog siejasi su pomidorų sultimis, kurias jūs mėgstate.
Medicinoje tokie objektyvizuojantys rodikliai labai reikalingi. Psichologai remiasi subjektyvia nuomone: klausia žmonių, kaip jie šiandien jaučiasi, kelia išvadas remdamiesi tam tikrais rodomais ženklais. Tačiau visi jie – netiesioginiai.
Objektyvizuoti psichologiją yra sena psichologų svajonė. Kol kas aiškių ir vienareikšmiškų testų, kuriais būtų galima matuoti jausmus ir jų pokyčius, psichologai ir psichoterapeutai neturi. Jeigu taip atsitiktų, tai būtų didelis inovacinis žingsnis į priekį.
Pavyzdžiui, savo emocijas atpažinti ir įvardinti itin sunku vaikams ir paaugliams. Mažai tikėtina, kad pats nesuprasdamas, kaip jaučiasi, vaikas ar paauglys mokės tinkamai savo emocijas suvaldyti. Tačiau kai tampa aišku, kokia emocija dominuoja, galima analizuoti jos priežastis. Ir tai yra didelis žingsnis pozityvaus bendravimo link.
Taip pat pasaulyje egzistuoja problema objektyviai nustatant psichoemocinę būseną vaikams, turintiems kognityvinių procesų sutrikimų, pasireiškiančių kalbėjimo, skaitymo, rašymo, mąstymo ir matematinių įgūdžių formavimosi sunkumais, turintiems autizmo spektro ar kitų raidos bei psichikos sutrikimų. Ši priemonė būtų didžiulė pagalba sprendžiant ir šias problemas.
Yra kalbų, kad visas lėšas, numatytas „jausmomačio“ kūrimui, būtų verta skirti psichologų mokymams. Taip, mokymai yra puikus būdas gauti daugiau teorinių žinių.
Bet įsivaizduokime pasaulį, kuriame nėra termometrų. Jei jūs mane išsiųsite į karščiavimo kursus, aš įgysiu daug teorinių žinių, bet grįžęs pas pacientą vis tiek negalėsiu jam pamatuoti temperatūros. Išklausęs papildomus kursus, tačiau neturėdamas reikalingo instrumento, aš nebūtinai tapsiu geresniu specialistu. Tam man reikia geresnio instrumento. Būtent taip ir matau šią idėją.
Olegas Lapinas
Psichoterapeutas
