Ne visi gimsta oratoriais, sugebančiais laisvai dėstyti mintis ant scenos, sukelti susižavėjimą, įkvėpti žmonės bei priversti juos tikėti pasakytais žodžiais. Viešosios kalbos išties sudėtingas išbandymas visiems, o ypač mokiniams. Dažniausiai viešojo kalbėjimo nėra mokoma, tik epizodiškai deklamuoji eilėraščiai prieš klasę, o ir tie iškalti atmintinai taip, kad juos ir išėję į pensiją atsiminsime. Tad kaip pakalbėti įtikinamai, argumentuotai ir natūraliai?
Viesosios kalbos tikslas suformuluoti įtikinančią kalbą, išdėsti argumentus tvarkingai, palikti intrigą ir pateikti išvadą. Kaip visą tai sutalpinti į kelių minučių kalbą, kokią struktūrą pasirinkti? Geriausiai suvokti viešosios kalbos struktūrą padeda pavyzdžiai. Specializuoti tinklalapiai mokiniams pateikia begales viešųjų kalbų pavyzdžių – tik rinkis, skaityk ir mokykis iš šį mokymosi momentą jau patyrusių.
Yra teigiančių, jog toks svetimų darbų pateikimas internete skatina mokinius nusirašyti ištisas kalbas, ar paėmus dvi – tris kalbas sujungti į vieną ir panaudoti kaip savo kalbą. Taip, nuo to neapsisaugosi, tačiau, kaip sakoma „ir bažnyčioje durnių muša“. Mokytojams šie tinklalapiai taip pat prieinami, temos žinomos ir nusirašę viešąją kalbą greitai pagaunami. Juk nesuvokdamas argumentų, o tik aklai „iškalęs“ temą atmintinai nepakalbėsi įtikinamai. Visų pirma reikia žinoti ir tikėti tuo ką kalbi. Pasirinkti temą, kuri būtų artima ir patraukli pasimokyti pačiam, parinkti įdomesnių faktų ir argumentų. Viešosios kalbos internete yra tik įkvėpimo šaltinis.
Ne visi yra tiek kūribingi, jog „iš oro“ sugalvotų tam tikras frazes, argumentų formuluotes ar perėjimą nuo vieno argumento prie kito. Tačiau skaitant kitų jau parašytus viešųjų kalbų pavyzdžius, dažnai galvoje gimsta naujos mintys arba randami būdai perskaitytas frazes, žodžius panaudoti savo darbe. Kitų darbų nagrinėjimas yra puikus mokymosi procesas. Pasitelkus kitų patirtį galima sukurti unikalią ir įspūdingą kalbą, kuri pritrenks net visa mačiusius mokytojus.
